Kodel labai retai ruosiames galimybems?

Darbo pokalbis - tai galimybe. Tai musu (kandidatu) ir imones bendromis jegomis, mintimis ir veiksmais sukurta galimybe: imonei - rasti tinkama zmogu, ir mums - rasti tinkamus zmones, kurie noretu su mumis dirbti. Nepaisant kandidatu skaiciaus, viskas priklauso nuo musu.

Kai 'uzsidirbau' nauja darba (ne 'gavau', nes idejau daug jegu, laiko ir darbo), viena mergina pasake 'kaip tau pasiseke!'. Is dalies gal ir pasiseke, bet kai pradejom snekuciuotis, supratau, kad jos poziuris visai kitoks. Internete buvau rades fraze, kuri, ko gero, ir skyre musu suvokima: 

Sekme nutinka tada, kai pasiruosimas susitinka galimybe.

Kitaip tariant, svajojam, galvojam, meldziam, isivaizduojam, isgyvenam, siunciam begales minciu KAZKUR, ir kadangi mintys kaip bumerangai, nezinom kada, nei kokiu pavidalu jos gris realybej. Todel, darbo pokalbio atzvilgiu, issiuntes milijona CV, turi but pasiruoses ir darbo pokalbiui. d'ah!

Aisku, kad kandidatu gali buti labai daug, todel pasiruosimas turetu but nepriekaistingas. Be to, dauguma skiria daug laiko (ir pinigu?) vizualiai prezentacijai: kostiumai, kaklaraisciai, batai, sukuosenos... 

Ir visa tai, kad pasiekti savo tiksla/ isnaudoti galimybe. Man idomu, kodel mes taip nesielgiam gyvenime? 

Kodel nebunam apsiskaite, susitvarke ir tokie 'tobuli' kaip per darbo pokalbi?

Pirma mintis tokia ne i tema, bet jei visi daug laiko skirtu formaliam ivaizdziui, kazkiek sovietiskai atrodytu: vaziuojant prie juros reiktu tvarkingai apsirengt marskinukus, einant I 'miesta' ar viesus renginius reiktu irgi issipuost su kantuotom kelnem ir tt. Nepaisant mano keisto sovietisku madu suvokimo... kodel mes nesiruosiam visiem kitiem ivykiam tiek, kiek mes ruosiames naujam darbui? Negi visa kita, ka mes darom yra maziau verta, nei tas darbas? 

Jei esam labai patenkinti VISKUO, ka dabar isgyvenam - puiku. Bet jei kazko truksta ar kankina rutina, tai kodel mes neidedam daug daug valandu pasiruosimui ir nauju galimybiu siekiui? Ar mes tiesiog neturim siekiu gyvenime? Ar norim tobulet, bet nezinom kokioj srity?

Jei niekam nesiruosiam, o tik gyvenam savo pasiekimais ir kasdieniais dziaugsmais, tai ka mes kuriam..? Juk viskas praeina ir amzinai to pacio diplomo/paaukstinimo/ivykio nesedesi apsikabines.

Nezinau kaip kiti, bet asmeniskai pastebejau, kad turedamas konkretu tiksla, ji pasiekiu itin greitai ir tiksliai zinau, kas bus, kai ji pasieksiu. Dabar, ko gero, tiesiog nejauciu to progreso, nes vis nenusprendziu, kokios veiklos tiksliai noriu imtis. Ko gero teks siek tiek ilgiau pasidziaugt kasdienem akimirkom ir toliau uzdavinet sau protingus klausimus, kad anksciau ar veliau mano kompiuteriukas suformuluotu labai konkretu tiksla. :) Ir tada prasides naujas issukis ir as busiu pasiruoses pasalunei progai uzklupus. Va taip. 

Ir pabaigai noreciau visiems palinket tiksliu tikslu :))